Rėmėjai: | Vilnius lygiuojasi į VienąNAUDA. Šokių pokyliai padeda įtvirtinti elegancijos sampratą
2011-02-08
Šeštadienį Vilniaus rotušėje poros suksis valso ritmu. Vienos pokylis Vilniuje rengiamas dešimtą kartą. Ši žinia itin džiugina jo iniciatorių, buvusį Austrijos ambasadorių Lietuvoje Florianą Haugą. Per dešimtmetį Vienos pokylio Vilniuje rengėjams nestigo iššūkių. Kol jie ruošėsi pokyliui Vilniaus rotušėje, į savą „ubagų balių” Rotušės aikštėje kvietė skandalingasis kaunietis Vytautas Šustauskas. Kitais metais renginys buvo atšauktas dėl skurstančiųjų gynėjais apsiskelbusių radikalų grasinimų susidoroti su pokylio dalyviais. Tačiau pokylio entuziastams pavyko pasiekti savo tikslą – pastaruosius devynerius metus jis vyksta kasmet. – Jums kilo Vienos pokylio Vilniuje idėja. Kodėl atrodė, kad Vilniui reikia tokio renginio? – pasiteiravau Vilniuje viešėjusio 64 metų F.Haugo. – Atvykęs į Vilnių dirbti pamačiau, kad tai – puikus miestas, turintis savo veidą. Tačiau visuomeninis europietiško miesto gyvenimas – ne tik koncertai, operos, bet ir šokių pokyliai. Koks jo pavadinimas, visiškai nesvarbu. Jį rengė lietuviai, todėl galėjo iš karto pavadinti Vilniaus pokyliu ir nieko prieš nebūčiau turėjęs. Neabejoju, kad Vilniuje ir prieš šimtą metų būta tokių šokių vakarų. Man buvo svarbu paraginti visuomenę vėl atgaivinti šią tradiciją. – Ar pagrindinis Vienos pokylio tikslas yra surinkti labdaros vargstantiems? – Jūs tikriausiai nustebsite, kad, mano manymu, ne labdara yra svarbiausias pokylio tikslas. Pokylis – tai proga susitikti tautos elitui. Sakydamas „elitas” galvoje turiu ne piniguočius. Tai – ūkio, politikos ir žiniasklaidos atstovai, kurie imasi atsakomybės už savo šalį. Labai svarbu ir jaunimas. Tautos elitas formuojasi iš jaunimo, todėl jiems suteikiamos palankesnės sąlygos dalyvauti. Labdara yra pokylio rezultatas, natūraliai išplaukiantis iš susitikimo. Nenuostabu, kad už savo šalį atsakingi žmonės skiria pinigų labdarai. – Ar pats lankotės šokių pokyliuose Vienoje? – Nuo Naujųjų metų iki Pelenų dienos Vienoje vyksta apie 350 skirtingų pokylių. Jie – įvairiausi: gėlininkų, sodininkų, kriminalinės policijos, armijos, universiteto pokylis, įvairių fakultetų pokyliai. Kiekvienas jų skirtingas, nelygu žmonių, kurie susirenka, interesai. Į tokius pokylius ateina ir vyriausybės atstovų. Pavyzdžiui, jei vyksta universiteto pokylis, būtinai dalyvauja švietimo ministras. Austrijos prezidentas per metus dalyvauja maždaug dvidešimtyje pokylių. – Kokį prisimenate pirmąjį Vienos pokylį Vilniuje? – Jame dalyvavo išties aukšti valstybės pareigūnai, mes labai ilgai šokome – žmonės puikiai pasilinksmino. Buvo ir jaunimo. Manau, pagrindinį tikslą pasiekėme. Iki šiol dėkingas prezidentui Valdui Adamkui, to meto Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, premjerui Gediminui Vagnoriui ir jų antrosioms pusėms. Jie dalyvavo ir palaikė šią idėją. – Pirmasis Vienos pokylis Vilniuje sulaukė ne tiktai teigiamų atsiliepimų, bet ir pasipriešinimo. Kai žmonės linksminosi Vilniaus rotušėje, šalia jos šurmuliavo „ubagų balius”. Kitais metais pokylis apskritai buvo atšauktas. – Jautėme priešpriešinį vėją. Tai buvo ne pokylio, kaip renginio, kritika, bet visuotinis nusistatymas. – Gal nemaža dalis lietuvių gyvena pernelyg vargingai, kad galėtų nesipiktindami stebėti elito pokylius? – Po Antrojo pasaulinio karo Vienoje pokyliai pradėti rengti 1947-aisiais. Tuo metu žmonės Austrijoje nebuvo turtingi, merginos neturėjo kuo pasipuošti ir visos buvo lieknos ne dėl pastangų atrodyti nepriekaištingai, o dėl nepritekliaus. Bet pokyliai vyko. Jei sunkmetis taptų priežastimi atsisakyti pokylio, tai gal ir Filharmonijos orkestras neturėtų rengti koncertų? – Kaip turėtų atrodyti Vienos pokylis Vilniuje, kad jums, kaip idėjos autoriui, paglostytų širdį? – Mano širdis džiaugtųsi, jei matyčiau daug jaunimo, kuris smagiai jaustųsi greta senjorų. Svarbu, kad jaunas žmogus iš arti pamatytų ministrą pirmininką ar prezidentą, priėjęs pakviestų šokti prezidento žmoną ar prezidentas pašokdintų jauną studentę. Tai būtų idealu. Svarbu, kad pokylis padėtų įtvirtinti elegancijos sampratą visuomenėje. Pavyzdžiui, mergina turėtų progą pajusti, kaip apsirengus dera eiti į Vienos pokylį, o kaip – ne. Ugdyti eleganciją, tradicijas – labai svarbu. – Ar kitose šalyse, kuriose dirbote, taip pat kėlėte Vienos pokylio idėjas? – Prieš atvykdamas į Lietuvą dirbau Olandijoje. Ten Vienos pokyliai rengiami labai seniai, yra populiarūs, ypač mėgstami jaunimo. Dabar dirbu Prahoje, vadovauju Austrijos kultūros institutui. Čekija ilgai priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, todėl ir jos tradicijos čia gyvuoja. Pavyzdžiui, Prahoje vyksta austrų pokylis, o Vienoje – čekų. – Ar pats planuojate dalyvauti šių metų pokylyje? – Šį kartą nepavyks, bet pažadėjau pokylio rengėjams atvykti į Vilnių po metų ar dvejų. Labdara – ligoniui Dešimtą kartą Vilniuje rengiamas Vienos pokylis vyks vasario 12 dieną Vilniaus rotušėje. Per šių metų Vienos pokylį Vilniuje surinkta labdara bus skiriama talentingam tarptautinių konkursų laureatui 17-mečiam violončelininkui Mindaugui, sergančiam sunkia ir reta galvos smegenų vėžio atmaina.
| Rėmėjai: Informacija apie organizuojamus renginius ir šokių pamokas: Arnoldas Riekumas, tel. 8-670-13923, riekumas@windowslive.com Cituojant būtina nurodyti šaltinį - www.vienos-pokylis.com. |
